Naktis greitkelyje

Indijoj nuotykiai prasideda anksčiau nei pasieki kalnus. Iš tiesų neaišku, kur tų nuotykių turėjom daugiau ar kalnuose per 24 ar per 7 dienas prieš ir po kalnų.

Šis tekstas galėtų vadintis Pakeliui į kalnus, bet dabar įspūdingiau skamba

Skaityk ir kitus įrašus apie Montis Magia alpinistų Himalajų Ekspediciją.

Kuklus europietis Delio oro uoste

Delyje nusileidau 18 valandų anksčiau, nei likusi mano komandos dalis. Kadangi turėjau tris kuprines viso sveriančias virš 60kg, nusprendžiau tiesiog ramiai palaukti, kol atskris kiti.

Oro uostas šaiaip visai jauki vietelė – ten neįleidžia pašalinių, taigi turėjau laiko palaipsniui apsiprasti prie naujos kultūros. Man iškart į akis krito už rankų susikabinę vaikštantys apsauginiai ar akivaizdžiai turtingi ir nusipenėję Indai su pagalbininkais besielgiantys, kaip su tarnais, o gal net vergais. O pastarieji, atrodo, viską priima labai nuolankiai. Pamačiau, ką reiškia kastos.

Pirma pažintis su indišku maistu

Pusryčiai pakeliui

Neišvengiamai atėjo momentas, kai pasijutau išalkęs. Išsirinkau labiausiai indiškai atrodantį oro uosto kabakėlį, bet nežinojau ką užsisakyti. Neturėjau jokio supratimo kas slepiasi už patiekalų pavadinimų. Kai paprašiau pagalbos išsirenkant ką nors sotaus, man pasiūlė Celebration Combo. 

KAS galėtų atsisakyti Celebration Combo? 😀 Neįsivaizduoju, ką valgiau bet buvo daug skirtingų dalykų ir tikrai sotu. O kai jau atsitojau eiti, man iš už prekystalio kažką šaukė. Galvojau, gal lėkštes reik nusinešti, bet pasirodo – manęs dar laukė karštas desertas. Šventę užskaičiau.

Oro uosto tualetai

Ėjau į vis kitą tualetą paeiliui. Kai nieko labai neveiki, pasirodo, ir vandens daugiau išgeri ir, kad jau laikas, anksčiau pastebi… O tualetas Indijoj yra atskiras potyris. Ir visai ne dėl vandens šlangutės vietoj popieriaus, kurią po Tailando jau įvaldęs ir su malonumu naudojausi (kad Jūs žinotumėt koks iš tiesų šiurkštus yra tualetinis popierius, kai nuo jo atpranti).

Neįprasta buvo kaskart einant į tualetą sveikintis su Tualeto Vyruku. Jis toks malonus, kad net nejauku. Pasisveikina, jei turi laiko – palydi iki kabinos, nusiplovus rankas paduoda popierinių rankšluostukų, ir atsisveikindamas išlydi. Šiaip gal ir nieko būtų, bet tualetas man labiau asmeninis patyrimas…

Vienam iš Toilet Boys ir aš turbūt nusibodau. Kai jau kažkelintą kartą įvariau į jo valdas, nesisveikindamas traukiau link kabinos ir išgirdau pastebimai susierzinusį balsą. Iš pradžių nesupratau ko jis nori, bet tada išgirdau: “big or small?” ir rodo link pisuaro. Turbūt vargšelis turi pavalyti kabiną po kiekvieno apsilankymo… (per kraštus aš nevarau!) 😀

Smagūs Indijos keliai

Pirmą nakties nusileido lėktuvas iš Ziuricho. Sutikau chebrytę, susipažinau su šveicarais, pakrovėm viską į Toyota miniveną ir patraukėm link Manali – Indijos Chamonix (toli gražu… ).

Išvažiavimas iš Delio buvo pirmas tikras stresas. Fūros į miestą įleidžiamos tik naktį, todėl jų pilna visur. Ne visos turi priekines lempas, o galines puikiai atstoja atšvaitai. Lengvosios, motoroleriai, rikšos ir dviratininkai varo, atrodo, nesidairydami, tik laikydami ranką ant garso signalo. Nardo tarp fūrų ir juostų, o jei kam taip patogiau – važiuoja ir prieš eismą. GERAI, kad nusprendėm nesinuomuoti mašinos.

Tik truputį apsipratę prie chaoso, pastebėjom, kad ir šalikelėse vyksta gyvenimas. Kadangi buvo naktis, visa pakelė atrodė, kaip viena didelė lova. Žmonės miega tiesiog ant šaligatvio – nieko nepasitiesę, niekuo neužsikloję. Kas turi – ant prekystalio ar rikšos.

Išvažiavus į greitkelį pakelės gyventojų sumažėja, o nutolus nuo Delio jie visai dingsta. Bet įdomybės nesibaigia.

Nuošliauža!

Landslide

Jau apie pietus, viename miestelyje sustojome kamštyje. Vairuotojas greit išsiaiškino – landslide.

Mes iškart klausiam ar greit sutvarkys? – maybe 2 hours.

Ar yra kitas kelias? – no.

Ar galim pėsčiom prasinešt daiktus ir kas nors mus paims iš kitos pusės? – nuošliauža už 3km, vien iki ten visus daiktus nugabent būtų iššūkis.

Laukiam? – laukiam

Po kelių valandų, kai jau ruošėmės ieškoti vietos nakvynei, kelią atidarė ir visi, naviguodami tarp karvių, išsivžinėjo.

Dar po keliu valandų pasiekėm Manali.

Potala Adventurers

Manali mus pasitiko Prem iš Potala Adventurers. Jis mums suorganizavo visą logistiką nuo oro uosto iki kalnų ir atgal. Užsakė arklius, virėjus, nakvynes – viskas vyko labai sklandžiai ir už tikrai prieinamą kainą – REKOMENDUOJU!

Manali – kontaktai su vietiniais

Manali

Centrinėje alėjoje daugybė įvairaus amžiaus vyrų atkakliai siūlo kojų masažą. Nelabai patraukliai atrodo, bet kaip bebūtų keista, jie turi nemažai darbo. Neišbandėm. Gal tikrai geras masažas?

Vakare gatvėje Elijas labai nustebino būgnelių prekeivį, kai atsisakė pirkti net neklausęs kainos: “It’s not about the price. I simply don’t need it.” Bet būgnelininkas buvo atkaklus ir per du vakarus dar keturis kartus megino parduoti.

Prie manęs priėjęs keistas bičas kažką sumurmėjo. Iš antro karto išgirdau: “I’m Cobra Man”. “Good for you” atsakiau nesusižavėjęs. “-You wanna see cobra?” “-NO” –nuvylėm dar vieną vietinį…

Maistas trims savaitėms

Shopping!

Ryte susipažinom su savo virėjais ir per daug nesigilinę patvirtinom pirkinių sąrašą (atrodė pakankamai ilgas). Tada pusę dienos praleidome kartu turguje, kol buvo perkamas maistas (kartais turėjom ką nors išsirinkti ar patvirtinti).

Galutinė pirkinių krūva atrodė tikrai įspūdingai – tikrai nemažesnė, nei visa mūsų įranga.

Po šio pusdienio supratom, kaip gerai viskas suplanuota ir kaip ilgai mums truktų viską susipirkti patiems.

Kitą dieną važiuosim į kalnus.

To be continued…

Spėkit, kokį įspūdingiausią patiekalą mums pagamino virėjai kalnuose?

Hymalaya Baby archyvas.

Tau gali būti įdomu: