Tik dabar rašydamas supratau, kad pirmas rytas bazinėje stovykloje sutapo su mano gimtadieniu

Laiko negaišom ir džiaugdamiesi mėlynu dangum apšilimą pradėjom iš karto. Buvom silpni ir nesiryžom lipti naujos linijos. Iš vakaro naršėm lapus su ekspedicijų aprašais iš American Alpine Journal ir išsirinkom porą varijantų ant lengviausios artimiausios – Torro viršūnės.

Išnaudojom bazinės stovyklos ir virėjamų teikiamus privalumus: atsikėlėm 5 ryto, o pusryčiai jau ant stalo 😛 Nors mano skrandukas dar neleido tuo pilnai pasidžiaugti… 5.45 pietų paketai jau kuprinėse, kuprinės ant pečių, o mes garsiai šnopuodami lipam nuobirynu į kalną link Torro sienos.

Neplanuota kliūtis

Porą valandų šnopavom palei upelį tikėdamiesi rasti legvą būdą jį kirsti. Vienoj vietoj jau atrodė, kad truputį pašokinėję per akmenis atsidursim kitoje pusėje. Pats pirmas šuolis parodė kaip neįvertinau upės… Didžiulis akmuo buvo padengtas ledu, aš įkritau į upę ir neblogai susimušiau koją. Susikaupiau ir žymiai atsargiau šokinėjau toliau, kai Gedas pamatė, kad einam į aklavietę. Grįžom ir toliau ieškojom patogesnio kelio.

Priėjęs stačią vietą, kur srovė susiaurėja iki kelių metrų išsirinkau gigantišką akmenį nuo kurio šokau ant kito žemiau esančio giganto. Elias tai pavadino suicidal jump, tai visi kiti pasirinko bristi keliasdešimt metrų lediniu vandeniu šiek tiek aukščiau, plačiausioje upės vietoje.

9 valandą ryto pasiekėm uolą ir pradėjom lipti pirmą ekspedicijos maršrutą.

Wake Up Tea

Jautėsi bendras nejaukumas. Nežinojom kaip seksis lipti tokiame aukštyje, uola atrodė stati, neaišku kokios kokybės, nelabai aišku kur eina galimi maršrutai. Pradėjus lipti jauduliukas nuslūgo, pamatėm, kad uola tvirta ir lipimas lengvas. Maršruto irgi nebeieškojom – lipom kur gražiausia, logiškiausia arba įdomiausia. Taip atradom naują liniją, kuri nors ir kirtosi ar turėjo bendrų atkarpų su ankstesniais maršrutais, bet 50% tikrai lipom netyrinėtoje teritorijoje. Kaifas

Saulė švietė į nugaras, lipimas sklandus, nuotaika puiki, tik kvėpuoju lyg bėgčiau sprintą ir kartais gerokai suspaudžia galvą… Daugiausiai judėjom lentynom ir laiptais, sunkiausios atkarpos iki V kategorijos. Mūsų lėtumą iliustruoja tai, kad keturiems šimtams metrų mums prireikė 6 valandų lipimo. Tikiuosi, po aklimatizacijos bus geriau.

Dar pusvalandį lipom/ėjom iki viršūnės be įrangos. Pirma diena, pirmas lipimas, pirma viršūnė (~4900m) – tobulas startas! Liko tik trijų valandų šlykštus nusileidimas per kalno šoną ir vėl kirsti upę, tik jau slėnyje netoli palapinių – gilesnę ir sraunesnę. Kątik ledu buvęs vanduo gerokai gelia, bet ir atgaivina.

Optimizmas

Kitą dieną miegojom iki 10, ilsėjomės, mėgavomės saule ir krovėm kuprines išėjimui į Takdung slėnį, kuriame prieš mus buvo tik 2 komandos. Žinojom, kad laukia ilgas ir sunkus prisitraukimas, bet tikėjomės gauti progą pralipti naują maršrutą ant neliptos sienos ar net neliptos viršūnės.

Tobulas oras atrodė niekada nesibaigs ir jau skaičiavom kiek maršrutų spėtume pralipti…

Trekas

Visiem pasakoju, kad eiti galiu ilgai ir sunkiai, bet tik jei galiausiai laukia lipimas. Po šito pasivaikščiojimo pradėjau svarstyti, kad gal visai nieko būtų prasieiti gražiais kalnų takeliais be įrangos ant pečių…

Maisto ir kuro pasiimam 4 dienoms, jei reiktų pratemptume šešias. Lengvose šturminėse kuprinėse kiekvienas turime po ~25kg geležų, virvių, ledkirčius, kates, palapines, miegmaišius, truputi rūbų, maisto ir puodus. Elias dar nešasi savo patranką.

Takdung slėniu niekas nevaikšto, tik lengvai pakilus avių takeliu prasideda akmenimis ir rieduliais apibyrėjęs ledynas: kartais klampoji biria morena, kartais šokinėji tarp automobilių ar autobusų dydžio akmenų ir tikiesi, kad nesujudės. Po 9 valandų ėjimo pasiekėm ledokritį. Dar buvo šviesu, bet nusprendėm pernakvoti ir prisitraukimą užbaigti ryte. Pagal italų ir amerikiečių pasakojimus mums liko 3-4 valandos iki tikslo.

Išsikapojom ir akmenimis išsilyginom aikšteles palapinėms, pavakarieniavom ir jau geriau jausdamiesi, truputį pripratę prie aukščio užmigom.

Ledokritis

Kadangi liko nedaug, keltis neskubėjom – klaida! Pasirodžiusi saulė pakaitino akmenis ant ledokryčio ir jie pradėjo byrėti.

Vienas tokių kuprinytės dydžio akmenukų skrido tiesiai į mane, kai kačių priekiniais dantimis su trekingo lazdomis rankose kabinausi į kietą ir visai statų ledą. Negalvodamas puoliau bėgti-šokti-čiuožti į šoną, akmenuotu ledu. Aš apsibrozdinau, sulaužiau vieną lazdą ir nusprendžiau užsidėti šalmą.

Elias tik pagyrė už greitą reakciją ir dar labiau šnopuodami skubėjom pro pavojingą zoną. Sėkmingai išnavigavę plyšių ir riedulių labirintą per porą valandų atsidūrėm ant ledokričio viršaus. Susiradom patogią vietelę apžiūrėti visą viršūnių cirką ir apsiseilėję aptarinėjom savo galimybes.

Smagumetris ir ABC

Patraukliai ir realiai atrodė Lotus bokštas, kurį iš kito slėnio jau buvo užlipusi lenkų komanda. Tiesiai po bokštu radom neblogą vietelę ir įkūrėm Advanced Base Camp (~5100m).

Aukštis man vėl kirto per galvą. Tai buvo sunkiausia naktis per visą kelionę, negalėjau miegoti, sunku net gulėti, neįsivaizdavau, kaip reikės lipti… Smagumetrio parodymai labai nukrito..

Saulės išrdarimą Gedas visada turėjo kišenėje ir ištraukdavo ypatingomis akimirkomis. Smagumetris padėdavo užfiksuoti džiaugsmą, o sunkiais momentais suprasti, kad viskas nėra taip blogai. Visiems rekomenduoju turėti tokį prietaisiuką 😉

To be continued!

Visi įrašai apie ekspediciją – Hymalaya Baby archyve.

Tau gali būti įdomu: