Arkliukai dirba
Arkliai dar turėjo 2 varovus, o varovai turėjo dar vieną arklį savo reikmėms.
Mūsų karavaną sudarė 78 kojos! Prie visų, kurias jau žinai, pridėk 2 kalnų vedlio, rodžiusio kelią iki bazinės stovyklos.
Vedlį privaloma turėti, kitaip neįleis į Miyar slėnį. Mūsiškis tiesiog pasivaikščiojo kartu ir iškart grįžo namo.
Nežinau, kaip po šios patirties reikės keliauti be virėjų…
Aš silpnas
Karavanas
Arklininkų planas buvo iki BC žygiuoti 3 dienas (uždirbti daugiau $), mūsų planas buvo žygiuoti 2 dienas ir sumokėti už 3.
Pirmą dieną, vos po 4 val. ėjimo sustojam ir girdim “Camp here.”
NO NO NO! Šiaip taip su angliškai nešnekančiais arklininkais ir vedliu išsiderėjau dar bent valandą žygiavimo.
Pakilom 400m iki ~3.7km aukščio, bet man jau plyšta galva, valgyt nenoriu ir slapčia džiaugiuosi trumpa diena. Gedas, Cyrill ir Elias dar lipa į gretimą kalną, aklimatizacijai, aš tiesiog guliu.
Pilnas servisas
Eilinė vakarienė
Tik sustojus virėjai jau kaičia arbatą, stato Kitchen tent, Dinner tent ir prie manę priėjęs Indra klausia ar reikia Toilet tent.
Aš visai apšalęs atsakau, kad dėl vienos nakties duobės kasti tikrai nebūtina, pašiksim už akmens, jei kam išvis pilvas veiks. Indra patenkintas.
Girdėjau žmonės nuo to į kalnus ir bėga, bet 4km aukštyje vakarieniauti erdvioje palapinėje, patogiai atsisėdus kėdėse prie stalo yra AFIGIENAI!
Staltiesė ir servetėlės kiekvienam gal jau per daug, bet greit pripratom. Patys plauti indų irgi neužsimanėm.
Michelin kalnuose
kitchen tent
Nuostaba, gėda ir juokas – viskas vienu metu susimaišė prie stalo, kai suvalgius sriubą su paplotėliais Indra pradėjo nešti pagrindinius patiekalus.
Pirmą kartą valgiau gėlytės forma išpjaustytas daržoves. Pomidorai, morkos ir agurkai sunerti vienas į kitą ir pateikti kaip puokštė lėkštėje truputi išmušė iš vėžių. Kadangi mano skrandis dar streikuoja, tai man pasisotinti užteko šito meno. Tuo tarpu draugai mėgavosi keliais skirtingais troškiniais, ryžiais, indiškom duonelėm ir t.t.
Super Momo
Nebuvo vakarienės iš mažiau nei 6 patiekalų, o 10 skirtingų jau nieko nestebino. Visi bliūdai ir puodai niekad netilpdavo ant stalo, dalį tekdavo laikyti šalia ant žemės.
Kai pradėjo veikti skrandis, maistas buvo tai, kas palaikė moralę blogu oru. Valgėm žiauriai skanų, įvairų, sotų maistą dideliais kiekiais, tik gal nelabai sveiką 
Indra ir Rovi – indiškos, nepalietiškos ir vakarietiškos virtuvių monstrai. Ant primityvių benzininių degiklių jie ruošdavo tikras šventes. Įvairiausius troškinius, indiškus koldūnus Momo, picas, makaronų pyragus ir dar kažką, ko nemoku pavadinti, bet mielai pakartočiau 😛
Persivalgei? -prisibaik desertu 😉
First Cake
Aš iki šiol nesuprantu, kaip įmanoma iškepti tortą puode ant paprasto primuso? KAIP?
Nesakau, kad bananinį pyragą turėtų būti lengviau, bet tortai paliko truputį didesnį įspūdį.
Kai šefai visą energiją sutelkdavo pagrindiniam patiekalui, desertui “tenkindavomės” vaisių salotomis. Kokią savaitę kaifavom nuo bananų, mangų (MANA, gal net geresnė nei Tailande) ir obuolių, po to kasdien valgėm konservuotas vyšnias, ananasus ir persikus 😛
Imk du vyrėjus
More Cake!
Kai užsakinėjom logistiką, norėjom imti tik vieną virėją. Jau tai įsivaizdavom, kaip didelę prabangą, bet gavom atsakymą, kad vienas žmogus visko paprasčiausiai nespėtų. Tada nurašėm šitą frazę kaip pinigų melžimą. Naivuoliai…
Jau po deserto sėdėdami, kaifuodami ir virškindami sulaukėm dar vieno siurprizo.
Kukliai į palapinę galvą įkišęs Indra klausia: “breakfast time?”
Sakom, kad 8 bus gerai.
“OK, wake up tea 7.30”
WHAT??
“Wake up tea. In your tent. 7.30”
Wow…
Vėliau atsisakėm šitos paslaugos, matyt kraujas dar nepakankamai mėlynas…
Aš tikrai silpnas
Another one!
Antrą dieną per 5val. pasiekėm pievą, kur įsikūrėm trim savaitėms. Aukštis 4km, galva kaip varpas, skrandis stovi, kojas vos velku…
Ir mūsų vedlys pradeda bėgti! Gaudo paukštį! Mažylis dar nelabai moka skristi, tai jėgos apylygės. Nežinau už ką sergu, kankina nuojauta, kad paukštelis gali tuoj virsti vakariene… Po gerų 5min lakstymo (matyt ta Ronaldinho skrybėlė ant vedlio galvos kažką reiškia) paukštukas jo rankose. Pasidžiaugęs ir turbūt pamatęs mūsų veidus Ronaldinho mažylį paleido. O mes tik galvojom KAIP jis ČIA lakstė?
Įkvėptas gaudynių, šį vakarą ir aš palipau dar kelis šimtus metrų į viršų, kad kitą dieną būtų lengviau.
15 arklių
Pankas
Atgabenę krovinį varovai turėjo apsukti arklius ir grįžti kažkur. Bet pasiliko bazinėj stovykloj visai ekspedicijai.
Mes stebėjomės, kaip jie gali sau leisti tris savaites nedirbti, paaiškėjo, kad aplinkiniuose kaimuose dėl darbų sutarti nepavyko. Apačioje dar reiktų ir už ganyklą mokėti. O čia faina chebra, nemokama pieva ir skanus maistas. Mes irgi tikrai nieko prieš didesnę kompaniją.
Tik važiuodami iš kalnų atgal į Manali supratom kiek iš tiesų arkliukai turėjo nuveikti dėl mūsų. Kai nusileidom į Urgos varovai vos nukrovę arklius atsisveikino ir patraukė savo keliais.
Kitą dieną po poros valandų kelyje mes juos pavijom! Pasirodo jie irgi grįžta į Manali, o prieš mėnesį kaip tik iš ten atėjo. Tos 2 dienos kalnų pievomis yra niekis palyginus su maršu himalajų greitkeliu per Rothang La perėją.
Galvojom, kad 8 valandos automobilyje šiame kelyje jau yra pakankamai sunku, bet tai kiek jie žygiavo dėl mūsų tiesiog sunku suvokti!
To be continued!
Visi įrašai apie ekspediciją – Hymalaya Baby archyve.
O kitame įraše pagaliau apie lipimą!
Klausimas: Kiek kartų bazinėje stovykloje Indra su Rovi turėjo perkelti Toilet tent?