Rothang La (3978m)
Anksti ryte susėdom į galingą Force Traveler busiką ir Manali – Leh greitkeliu pajudėjom link didžiųjų kalnų. Kelionė laukė ilga – 178km, dažniausiai užtrunka ~8 val., jei kelias neužgriuvęs. Tai pagrindinis kelias į didelę dalį Indijos himalajų, ir pravažiuojamas tik vasaros sezono metu.
Po poros valandų važiavimo pasiekėm Rothang La perėją. Išvertus pažodžiui reiškia “Lavonų krūva”. Toks pavadinimas duotas dėl šimtų ant perėjos sušalusių keliautojų. Tačiau ir šiais laikais kelias pareikalauja aukų. važiuodami į priekį matėme vieną nuvirtusią fūrą ir visiškai išsitaškiusią lengvąją. Pagalvojom, kad jau turbūt senai guli, pasirodo – tai pastarųjų dienų įvykiai. Važiuodami iš kalnų atgal jau matėme kitas dvi nuo kelio nulėkusias fūras – įprastas vaizdelis siauroje, vingiuotoje, kartais asfaltuotoje, nuošliaužų plaunamoje autostradoje.
Tik pervažiavus perėją Cyrill paklausė vairuotojo, ar negalėtų įjungti “Some real deal indian music”. Patenkintas vairuotojas paleido savo playlistą, kuris prasidėjo Bolivudo šedevrų klasika, perėjo prie indiško poproko ir galiausiai užbaigė regatonu.
Linksmai linguodami riedėjom toliau, kol mus sustabdė į vidurį kelio išėjęs visiškai persigandęs baltasis: “OMG! Did you come from Rothang pass??? Is the road good?”. Atsakėm, kad viskas gerai, ir pagalvojom, kad palyginus su dabartiniu keliu, turisto laukia smagus pasivažinėjimas per perėją.
Paskutinė stotelė
Pakelėje sukirtę po lėkštę momo koldūnų popiet pasiekėm Urgos kaimelį esantį Miyar slėnio pradžioje. Įvažiuojant į Urgos visi privalo užsiregistruoti patikros punkte, pasirašyti storame žurnale ir patvirtinti, kad neturi satelitinių telefonų, kurie Indijoje draudžiami (nebent gautum specialų valdžios leidimą).
Urgos apsistojom pas Gopal’ą – vieną svarbesnių kaimo vyrų, valdantį daug derlingos žemės ir organizuojantį tiltų bei kelių statybą. Žodžiu, bičas kietas! Sakė jam dirba keliasdešimt nepaliečių po 5$ per dieną.
Happy Mountain Women
Išėję pasivaikščioti sutikom Gopal’o šeimą renkančią žirnių derlių. Paauglė dukra ir brolio žmona tiesiog ant nugaros užsimesdavo maišus sveriančius ~45kg ir ramiausiai visą dieną nešiojo į kalniuką.
Cyrill irgi nusprendė pamėginti – jam sekėsi truputį sunkiau. Užnešęs vieną maišą nieko nesakė, bet galėjai matyti pagarbą jo akyse.
Susidarė įspūdis, kad dirba ten tik moterys, vaikai ir senukai. Matėm kaip močiutės su šlepetėm neša gigantiškus šiaudų rišulius vieną po kito.
Geriausias sezonas – žiema
Išsiaiškinom, kad darbo kalnuose yra tik šiltuoju metų laiku. Kai užsninga kelius, vienintelė susisiekimo priemonė lieka malūnsparnis atskrendantis 2 kart per mėnesį su atsargomis.
Gopal’as pasakojo, kad jam labiausiai patinka žiema – tada jie tiki geria, šoka ir žaidžia kortom. O laimingos moterys tuo tarpu audžia užklotus ir kilimus
Local wine
Kiekvienuose namuose yra didelis kambarys su pečiuku per vidurį ir čiužinukais palei sienas, skirtas svečiams priimti. Tokiame kambaryje Gopal’o namuose praleidom daugiausia laiko. Superinei vakarienei gavom roti paplotėlių, sabdži daržovių ir lešių troškinio – dal. Valgyt gali kiek lenda, atrodo, kad moterys niekad nenustos nešti papildymų, jei primygtinai nepaprašysi.
Po vakarienės Gopal’as pasiūlė paragauti local wine. Tiksliau, tai būtų galima pavadinti samane. Gedui, šis gėrimas visai netiko, o mes likę skiedėm vandeniu ir smagiai pavakarojom.
Prieš perkant patikrinti, ar geras daiktas galima labai paprastu būdu. Tereikia pamerkti pirštą į gėrimą ir mėginti uždegti: jei dega – geras; jei nedega – šūdas.
Dieną, kai grįšime iš kalnų, Gopal prižadėjo suorganizuoti Big Party.
Open Toilet
Prieš miegą, pamatęs, kad einų į lauko tuoletą, Gopal paklausė: “For small or big?”. Išsiaiškinęs, kad tik small, pasiūlė eiti į antro aukšto open toilet. Myžom per balkono kraštą.
Visi vyrai miegojom vienam kambary, moterys kitame. Lovos buvo trumpokos ir kietokos, bet miegas labai saldus.
To be continued…
Kitus įrašus apie ekspediciją rasi Hymalaya Baby archyve.
Pingback: Hymalaya Baby: 14 Arklių, 2 vyrėjai ir 4 Alpinistai Pižonai()