Trys dienos pripakuotos veiksmo pralėkė staigiai ir energijos pakrovė ilgam. Važiuojant į priekį truputį jaudinausi kaip seksis laipioti su ~20 daugiau-mažiau žalių ir entuziastingų žmogeliukų. Spontaniška žinutė feisbuke virto kažkuo, ką nežinojau ar pavyks suvaldyti. Po visko galiu pasakyti – EAZY, kai chebra tokia CHILL!
Pirmi kybiai ant uolos
Šeštadienį ryte kas iš mašinos, kas porą valandų pasnaudę susirinkom visa šobla Podlesice kempingo vidury, padalinau įrangą ir nulėkėm iki pirmo crag’o. Nors aš ne pirmą kartą vedžioju žmones nuotykių ieškoti, bet matant tokį būrelį sekantį mane link uolos buvo įdomus jausmas. Pirmą dieną dauguma nemokėjo nei virvės įsirišti, nežinojo ir ką su reversu ar grigri daryti. Vienu metu top rope’u ketveriukes lipo 4-5 žmonės, dar tiek pat juos mėgino saugoti. Ne iškart viskas visiems gerai gaudavosi ir tikrai apturėjau kelias akimirkas suvirpinusias širdelę. Bet mokėsi visi labai greitai, vieni kitiems padėjo, labiau patyrę kantriai rūpinosi agurkėliais ir mano dėmesio reikėjo vis mažiau. Trečią dieną išvis buvau ramus, o mano darbas baigdavosi pakabinus virves ant naujų ir sudėtingesnių maršrutų.
Pirmą dieną vien nuo aukščio kinkas drebinę šviežiai iškepti laipiotojai trečią dieną jau ramiai lipo, krito ir vėl lipo penkiukes, šešiukes, o keli salėj apsilankantys ir 7a paTopRope’ino. O svarbiausia – visi iš apačios nuoširdžiai palaikė, skatino, patarinėjo ir šaukė visokias nesąmones, kad tik lipantysis nepasiduotu, nors trasa gal ir truputį per sunki. POZITIVE VIBRATIONS!
Urvai, plyšiai ir kiti šliaužimai
Nuo pat pradžių pasimatė keli siaurumų entuziastai, kurie lindo visur, kur sugebėjo pralįsti. Ir po truputį užkrėtė net ir klaustrofobiškiausius naujuosius bičiulius.
Nemanau, kad liko koks nepralįstas urvelis aplink aplankytas uolas. Nieko nereikėjo klausti, kodėl jo džemperis murzinas, o dantys taip žiba.
Sekmadienio ryto planus pakoregavo lietus – uola šlapia – leidomės į urvą, kur reikia ir virvę pakabinti. Vėl mačiau kaip didelės akys ir susirūpinę viedai virsta plačiomis šypsenomis. Gaila tik, kad kažkas įtaisė grotas sustabdžiusias mus nuo konkretaus išsiterlinimo šlapiame ir moliname urvelyje.
Slackline, highline, nudeline
Kartu važiavo būrelis slackerių, su Irmantu Sauliumi priešaky su planu įšsitempti pirmą lietuvišką highlin’ę tarp uolų. Gręžėm ir kalėm pirmus boltus, darėm stotis, kad net didžiausias paranojikas jaustųsi saugus ir dauguma visgi supratom, kad kiaušų dar pakankamai neužsiauginom… Tik broliai monstrai Monastyreckiai parodė kaip reikia slack’int, kai po tavim 20m oro. Irmantas dėmesio gauti sugebėjo ir kitaip 
Vilniaus ir Kauno slackeriai tūsinosi ant juostų palei žemę, o visi kiti ganė akis ir suprato, kad tai yra dar vienas žiauriai smagus užsiėmimas.
Bet svarbiausia chebra!
Tokiuose tūsuose man visad labai patinka, kad susirenka tiek įdomių, skirtingų ir tuo pačiu panašių, pozityvių žmonių. Vakariniai rateliai aplink laužą paliko nemažiau įspūdžių nei uolos ar urvai. Kai į krūvą susirenka fizikai, ITšnikai, teisininkai, keliautojai, meninikai, vadybininkai ir šiaip laisvamaniai, nespėji siurbti gėrio į save. Vien ko vertos Justo istorijos iš šokolado fabriko ar Joninių nakties žvaigždės Algio iš Mažeikių istorijos iš Burning Man! Žinau, kad daug visko praleidau ir pražiopsojau, ne su visais spėjau paplepėt ar net normaliai susipažint, bet tikiu, kad progų dar bus 😉
Ačiū, chebrytę už SUPER JONINES!
Foto rinkinuką iš visų aparatų galima rasti feisbuke.
Gauk pranešimus apie naujus įrašus tiesiai į el.paštą!
Būsiu geras - šlamšto nesiųsiu 😉
Arūnas Kamandulis