Tatruose išsirito nauji alpinistai.
Su superine chebra savaitę praleidau Chatoj prie Žaliojo ežero. Organizavom alpinizmo mokymus, kurių esmė buvo asmeniškas ir išsamus patirties perdavimas.
Mokymų atmosferą gerai apibūdina Vyto komentaras “nebuvo santykio instruktorius-klientas o greičiau labiau patyręs alpinistas- alpinistas”. Mūsų tikslas buvo mentorystės tipo workshopas, kur kiekvienas galėtų papushinti savo ribas norima kryptimi. Penki, o vėliau keturi dalyviai turėjo tris instruktorius, taigi dėmesio trūkumu niekas nesiskundė.
Kiek mačiau kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo rolės, gerokai patobulėjome. Apie tai ir bus šis įrašas.
Sandra varė kaip vyras.
Vienintelė moteris komandoje, nors lyčių vaidmenimis nesiskirstėme. Realiam pasaulyje ji reanimatologė ir vakarais kantriai pasakodavo apie medicininius dalykus.
Sandra turėjo nemažai lipimo uolomis ir ledu patirties, tačiau anksčiau niekad nelipdavo pirma – nelydino. Pirmomis dienomis jautėsi Sandros neužtikrintumas, ji labiau norėjo lipti įprastu ir pažįstamu ledu, bet savaitės pabaigoje jau puikiai jautėsi per pūgą lipdama mix’ą į Jastreba Veza neaiškiu maršrutu.
Valerijus tvirtai žengė pirmus techninio alpinizmo žingsnius.
Prieš workshopą Valerijus neturėjo techninio alpinizmo patirties, nors kalnuose ir nebuvo naujokas. Instruktoriams prieš kelionę dėl jo buvo daugiausiai klausimų, bet matydami didelį ryžtą ir motyvaciją pasikvietėm į Tatrus.
Pirmomis dienomis su Valerijumi skirdavom daugiau dėmesio baziniams saugumo ir technikos dalykams. Jis labai greitai įsisąvindavo visus pamokymus ir patarimus, o antroje kelionės dalyje atsiskleidė ir kaip asmenybė šaltai ir protingai sprendžianti netikėtas problemas kalnuose. Galėjau pasitikėti jo sprendimais ir nesijaudinti dėl kiekvieno žingsnio.
Viktorui to pasirodė per daug.
Su Viktoru susipažinti turėjom mažiausiai laiko. Po antros dienos jis nusprendė, kad šie mokymai ne jam ir grįžo į Lietuvą pas šeimą.
Mums nepavyko tinkamai parinkti kopimų sudėtingumo ir ekstremalumo, taigi Viktoras jautėsi nejaukiai. Kiekvieno ribos skirtingos, šiuo atveju mes visi apie jas supratome kiek per vėlai. Smagu tai, kad išsiskyrėm draugiškai ir tikiuosi dar turėsim progą susirišti virve.
Bebaimis energizeris Vytenis.
Turbūt iš visų dalyvių fiziškai stipriausiais, orientuotas į tikslą ir labai motyvuotas Vytenis kiekvieną dieną kopimo partnerius linksmindavo savo nuoširdžiais ir tiesiais komentarais, pastebėjimais ir keiksmais
Pirmomis dienomis kartais buvo net baisu stebėti jo lipimus, atrodė, kad drąsos daugiau nei proto. Bet po kelių dienų Vytenis geriau įsisąmonino pavojus ir jau galėjau ramiai žiūrėti kaip jis lipa.
Vytenis pats puikiai apibūdino savo pažangą “prieš kelionę išvis nežinojau nei kas per kategorijos maršrutų, nei kaip juos rinktis, nei ką juose veikti. Dabar, manau, pats gan neblogai galėčiau susigaudyti kur galima eiti, o kur nosies geriau nekišti”.
Aleksandras pirmas lipo sunkiausias virves.
“Aš norėjau sudėtingų dalykų, tačiau, žinau, kad pats vienas dar negalėčiau imtis pilnos iniciatyvos ar eiti/lipti sudėtingų trasų su savo ar žemesnio lygio kopėjais, o kelionėje kiekvienas galėjo apsiimti lyderio vaidmens ir išmėginti savo galimybių ribas”.
Nuo pirmo lipimo matėsi Alekso talentas ir savaitės pabaigoje jį jau siuntėm lyderiu į nežinomą penkiukę. Dar pridėjus jo entuziazmą galim tikėtis, kad atsiranda visai rimtas technarius.
Ledo specialistas Vytas.
Nors Vytas labiausiai pasižymėjęs kaip kietas ledo laipiotojas, bet mixas ar uolos jam irgi nesvetimi. Puikus žmogus, kuris dar ir gerai lipa ir su visais randa bendrą kalbą.
Mečys – geros nuotaikos garantas.
Mečys nėra pats stipriausias technarius, bet turi daug daug patirties kalnuose, daug kartų šnopavęs ant septyniatūkstantininkų ir kopęs alpėse. Superiniai bendravimo įgūdžiai leidžia sklandžiai suvaldyti ir nepatogiausias situacijas, žinoma, prie to prisideda ir niekada neišsenkantis anekdotų repertuaras
Aš – Arūnas
Tai pirma mano kelionė į kalnus kur nebuvo absoliučiai jokio streso. Už tai labai ačiū visiems buvusiems kartu!
Tikiuosi dar nekartą turėsim progos susirišti 😉
Apibendrinant – great success!
Žmonės praktiškai neturėję savarankiško lipimo ar lyderiavimo patirties per kelias dienas pažengė tikrai nemažai. Manau, nei vieno iš dalyvių nebegąsdina UIAA IV, o kai kurie it ant V smagiai jaučiasi.
Chebryte, nenorėčiau, kad staiga įsivaizduotumėt esantys supermenai, bet tikiu, kad taip ir nebus Visiems mums dar reikia mokytis ir mokytis ir treniruotis ir treniruotis. Tikiuosi dabar bent kryptis aiškesnė 😉
Kitą kartą bus dar geriau!
- geriau planuosim laiką, kad kelionės pabaigoje turėtume daugiau jėgų ir motyvacijos;
- vakarais ne tik gersim alų, bet ir papasakosim, ką buvom pasiruošę
- labiau įtrauksim dalyvius į maršrutų pasirinkimą;
- turėsim sąrašą, ko BŪTINAI norim išmokyti;
- gal net pavyks sveikiau valgyti ;P
IKI
Pingback: Uolinio Alpinizmo Dirbtuvės - Dolomitai 2014 - www.painislove.lt()
Pingback: Žieminio Alpinizmo Dirbtuvės - Tatrai 2015 - www.painislove.lt()
Pingback: Intro į Alpinizmą Alpėse - Chamonix - www.painislove.lt - Skausmas yra Meilė()
Pingback: Žieminio Alpinizmo Dirbtuvės - www.painislove.lt()