Šventoji – Pervalka = 88km
Šiaip aš žiauriai nemėgstu vaikščioti, o jei jau kur einu, tai einu link tikslo. Dar niekada mano tikslu nebuvo pats ėjimas.
100 km žygis Lietuvos pajūriu pėsčiomis per 24val.
Mantas iš EkstremalusIšlikimas.lt suorganizavo pasivaikščiojimą pajūriu. Tikslas – 100km nuo Šventosios iki Nidos.
Buvau pasiryžęs nueiti visą atstumą ir net galvojau, kad tai nebus kažkaip ypatingai sunku.
Truputi klydau… 
KODĖL?
Buvau įsitikinęs, kad galiu – nežiūrėjau, kaip į išbandymą.
Turbūt labiausiai traukė galimybė pažinti naujus žmones, kurie tokiame nuotykyje žada atrasti malonumą.
Dar tiesiog norėjau tai padaryti. Iš principo
Malonumas
Labai smagu buvo pamatyti, kaip iš tikro atrodo tas mūsų pajūris. Pamačiau, kad 100km Lietuvos yra daug įvairesnis ir įdomesnis nei galėjau įsivaizduoti.
Anksčiau atkarpos tarp Šventosios ir Palangos ir tarp Palangos ir Klaipėdos man buvo visiškai nepažįstamos. Dabar įdomu, kas ten per draustinis?
Ir labai patiko skardžiai!
Šokinėjimas per upelius ir bėgimas nuo netikėtai užpuolančių bangų labai pagyvino žygiavimą! Ypač, kai pabėkti nepavykdavo…
Nusivylimas
Tiek daug šiukšlių…
Nuostaba
13 į krantą išplautų batų;
Kelių km atstumais išmėtytos daržovės (svogūnai, kopūstas, moliūgas..);
Virš 40km tik su kojinėm per smėlį ir vandenį žygiavęs Donatas!
Skausmas
Kaip gal turėjau tikėtis – kojas skaudėjo. Į galvą kertantis kojų skausmas man atsirado po ~30km ir panašus liko viso žygio metu. Nei stiprėjo, nei silpnėjo, tik kartais kažkur trumpam pradingdavo.
Nepritryniau nei vienos puslės, nepatyriau nei vienos rimtos traumos.
Nesijaučiau per daug pavargęs.
Bet beveik visą kelią kankino tas žiaurus kojų skausmas, klausiantis manęs ką aš čia darau ir kodėl kankinu savo kūną. Kartais jaučiausi kaip visiškas debilas – mazochistas, tik be malonumo :/
Kova su principais
Aš nemėgstu pasiduoti.
Kiekvienas sustojimas prie mašinų buvo didelė pagunda mesti šitą beprasmį reikalą. Aš jau seniai nejaučiau malonumo, ėjau iš principo. Tiesiog nenorėjau pasiduoti.
Taip ir nežinau ar aš nugalėjau savo principus ar tiesiog pasidaviau skausmui. Ties Pervalka, nuėjus 88km prasidėjo masinis pasidavimas. Atsidūriau tarp kelių žmonių, kurie dar galvojo ar eiti ir užbaigti žygį iki galo ar sėsti kartu su visais į mašinas ir irgi užbaigti.
Ta kolektyvinė silpnumo akimirka nuslopino mano principus ir leido kojų šauksmui prasimušti. Jau be didelio sąmoningumo atsisėdau į mašiną ir greitai lūžau.
Tai ir nežinau ar mano principams nuslopinti reikia 88km skausmo? Ir tik tada gali pasireikšti sveikas (tikrai?) protas? Juk daug tikrai protingų ir gudrių žmonių taip savęs nekankina. Gal jie žino kažką, ko aš nežinau?
Pakartoti?
Ačiū, bet gal ne. Apsimesiu, kad sužinojau kažką, ko nežinau ir toliau kankinsiuos įprastais ir daugiau malonumo teikiančiais būdais, pvz. šalsių šikną ant kokios šiaurinės sienos 😉
Galutinai patvirtinta – aš – ne žygeivis!
Pain is Love 😉