Gidų ir alpinistų karavanas Chamonix
Kalnai ir alpinizmas atrodo toks patrauklus, žavingas, kartais romantiškas ir truputi ekstremalus užsiėmimas. Vis daugiau žmonių renkasi laisvalaikį kalnuose, bet pastebėjau, kad Lietuvoje sklandanti informacija apie kalnų profesionalus yra labai menka ir dažnai netiksli.
Pamėginsiu aprašyti pagrindinius niuansus, kad galėtumėte sąmoningai rinktis kam patikėti savo atostogas, saugumą ir gyvybę kalnuose.
Alpinizmas ir tiesiog buvimas kalnuose yra pavojingi užsiėmimai. Visada yra nekontroliuojamų grėsmių, tikimybė susižeisti ar net žūti. Kiekvienas einantis į kalnus turi šias rizikas suprasti ir mėginti sumažinti. Blogiausia, kai į kalnus išeina žmonės galvojantys, kad viskas 100% saugu, nėra jokių grėsmių arba jas visiškai kontroliuoja kartu esantys žmonės – labiau patyrę bendražygiai, vadas ar gidas… Kiekvieną kartą išeidamas į kalnus turi suprasti, kad yra tikimybė negrįžti, net jei viską darysi teisingai. Gali suklupti ir prasiskelti galvą, gali netikėtai užkristi akmuo ar užklupti neprognozuota audra.
Norėdami sumažinti grėsmes, treniruojamės, mokomės, perkam brangią įrangą ir geriausią aprangą, renkamės patyrusius partnerius ir vadovus.
Aš pats esu kopęs į kalnus savarankiškai, su draugais, su lietuviais vadovais ir instruktoriais, su Britų sertifikuotais kalnų instruktoriais ir su UIAAGM gidais. Pats esu buvęs instruktorius ir vadovas. Esu dalyvavęs British Mountaineering Council organizuojamuose laipiojimo uolomis ir kalnų vadovo mokymuose. Domėjausi ką ir kaip reiktų daryti, jei norėčiau tapti sertifikuotu kalnų gidu, bendravau su gidais ir kandidatais apie jų mokymąsi, ruošimąsi ir darbą. Taip pat domėjausi taisyklėmis ir įstatymais reguliuojančiais veiklą kalnuose.
Manau, kiekvienas einantis į kalnus turi žinoti pasirinkimo alternatyvas – su kuo gali keliauti ir ko reiktų tikėtis. Nerealūs, klaidingi ir atsitiktinai susiformavę lūkesčiai geriausiu atveju veda į nepasitenkinimą, blogiausiu – tragediją.
Kalnų gidas. Ką reiškia tos stebuklingos raidės UIAAGM/IFMGA?
Vakarų valstybėse įprasta samdytis profesionalius kalnų gidus.
Dauguma Europos ir abiejų Amerikų kalnų valstybių turi gidų asociacijas, kurios yra Tarptautinės Kalnų Gidų Asociacijų Federacijos narės. Daugumoje tų šalių kalnų gido profesiją reguliuoja įstatymai ir tik tarptautinės federacijos patvirtinti gidai ar vietinių asociacijų patvirtinti žemesnio lygio profesionalai gali dirbti kalnuose.
Pavyzdžiui, alpių šalyse vesti žmones į kalnus komerciniais pagrindais neturint tarptautinės federacijos gido pažymėjimo draudžia įstatymai. Įstatymais reguliuojamos visos komercinės veiklos kalnuose: alpinizmas, laipiojimas uolomis, kalnų žygiai, trekingas, slidinėjimas, via-ferratos ir kanjoningas.
Reikalavimai kandidatui į UIAA gidus nėra labai įspūdingi ar nerealūs. Bet atkreipkit dėmesį, kad norint vien mokytis, kad taptum kandidatu į gidus, turi išlaikyti egzaminus ir parodyti savo fizinį, techninį, teorinį ir socialinį pasirengimą visais kalnuose svarbiais aspektais. Po trijų – penkių metų mokymų, patirties kaupimo ir egzaminų tampama Aspirant Guide, kitaip tariant kandidatu į gidus ir tik sukaupus dar daugiau darbo patirties ir žinių gali tapti pilnaverčiu kalnų gidu. Visą procesą beveik galima lyginti su medicinos studijom.
Tagi, UIAA kalnų gidai yra tikri savo srities profesionalai, kasdien valgantys iš to makarus. Jie ne tik puikiai išmano techninius niuansus, yra gerai fiziškai pasiruošę, bet ir mokosi reikalingų socialinių įgūdžių. Jie moka bendrauti ir mokyti, išsiaiškinti klientų norus ir galimybes, paaiškinti planą ir alternatyvas, kai reikia, atsakyti klientui, o svarbiausia ekstremaliose situacijose geba suvaldyti panikuojantį žmogų. Bendravimas kalnuose yra ne mažiau svarbus, nei teisinga sauga.
Gidas su klientu pasirašo sutartį ir yra atsakingas už klientą, jis daro sprendimus. Taip pat turi turėti draudimą nelaimingo atsitikimo atveju ir civilinės atsakomybės draudimą.
Pagrindinė priežastis, kodėl tarp lietuvių nepopuliaru samdytis kalnų gidus yra kaina – 150 – 500 eurų per dieną yra normali kaina vien už paslaugas. Taip pat, kadangi nėra sertifikuotų gidų lietuvių, bendrauti tektų anglų/ rusų/ prancūzų ar kita kalnų kalba.
MM alpinistai su gide Jen Patagonijoje
Kalnų instruktorius – patyręs ir išmanantis kalnietis, kuris turi arba neturi pasirengimą įrodančius sertifikatus. Pagrindinis skirtumas nuo gido – instruktorius negali kalnuose dirbti komerciniais pagrindais. Instruktoriai turi mokinius, gidai – klientus.
Dažniausiai instruktoriais būna labiau patyrę alpinistų klubų nariai perduodantys patirtį naujokams. Finansinė kompensacija už laiką ir pastangas yra galima, bet tai negali būti verslas.
Instruktorių kompetencijos dažniausiai yra žymiai mažesnės ir tikrai siauresnės nei sertifikuotų gidų. Instruktoriais tampa bet kas norintys ir galintys kažko pamokyti ar vadovauti kalnuose. Instruktorių, jei vadovaujamės šiuo mano pateiktu apibrėžimu, niekas nekontroliuoja, išskyrus laisvą rinką 
arba vidines klubų taisykles.
Lietuviai kalnų vadovai dažniausiai save vadina instruktoriais arba tiesiog vadais. Lietuvoje šiuo atžvilgiu yra visiškai laukinė rinka. Nors dažniausiai į kalnus veda patyrę ir išmanantys žmonės, bet taip yra toli gražu ne visada. Kai kam tai patrauklus būdas užsidirbti, kiti tiesiog neįvertina savo, kaip instruktoriaus/ vado galimybių.
Žmonės dažnai neskiria lietuviško kalnų vado nuo UIAA gido, tiek iš vieno, tiek iš kito tikisi to paties, nors tai yra visiškai nerealu. Dėl to dažnai kyla nepasitenkinimas dėl kompetencijos trūkumo, o kartais nutinka ir tragedijos.
Reiktų suprasti, kad iš lietuvio galite tikėtis tam tikros patirties ir žinių, o iš gido profesionalios, standartus atitinkančios paslaugos suteikimo.
Taip, dalis lietuvių instruktorių ir vadų tikrai yra aukšto lygio, tačiau jų niekaip negalima gretinti su tarptautinei federacijai priklausančiais gidais.
Tradiciškai lietuviai į kalnus keliaudavo su klubais arba draugų kompanijomis. Prieš žygį kartu ruošdavosi, treniruodavosi, o svarbiausia gerai vieni kitus pažindavo. Kai kalnuose yra komanda, atskiri žmonės gali būti ir silpnesni ir mažiau patyrę.
Bet dabar vis dažniau į alpinizmą žiūrimą, kaip į dar vieną ekstremalų užsiėmimą, kurį gali nusipirkti už pinigus. Neretai į kalnus žmonės išeina ne tik nepasiruošę, bet ir nepažinodami savo bendrakeleivių. Tada ir prasideda problemos…
Jei nuspręsite kopti į kalnus su lietuviu vadovu, pasistenkite kuo daugiau sužinoti apie jo patirtį ir gebėjimus. O svarbiausia, pasiruošimą konkrečiam planuojamam kopimui ar žygiui. Jei įmanoma, pabendraukite su jau keliavusiais su tuo instruktoriumi žmonėmis. Kuo daugiau klausinėkite apie pasiruošimą, planavimą ir techninius aspektus.
Atsakingas instruktorius į sudėtingesnę kelionę niekuomet neims nepažįstamo žmogaus su neaiškia patirtimi. Visada išbandys ir jei reikia pamokys saugioje aplinkoje. Net tokiam, iš pirmo žvilgsnio paprastam dalykui, kaip ėjimas su alpinistinėmis katėmis pasipraktikuoti skirs gerą pusdienį kur nors ant saugaus ledyno ar šlaito.Kiekvieno teisė yra rinktis su kuo ir kaip kopti į kalnus, tačiau jei norite būti klientais ir gauti aukščiausio lygio paslaugas – rinkitės sertifikuotus gidus ir pasiruoškite atitinkamai susimokėti, jei norite smagiai praleisti laiką su bendraminčiais – dalyvaukite klubinėje veikloje.
Kartais girdžiu pasakojimų, kaip tie gidai visiškai pasinėrę į komerciją, nežmoniškai elgiasi su klientais – tik tampo juos kaip šunis už pavadžio po kalnus. Taip, kaip ir visur kartais pasitaiko blogų pavyzdžių, bet jų daug mažiau tarp profesionalų, nei tarp mėgėjų.
Neleiskite, kad tokios istorijos taptu pagrindine priežastimi nesirinkti profesionalaus gido.
Ir pabaigai atsiminkite, kad kalnuose visada yra pavojinga ir net labiausiai patyręs instruktorius ar profesionaliausias gidas negarantuoja 100% saugumo. Elkitės protingai ir ypač ekstremaliose situacijose klausykite labiau patyrusių kolegų, stenkitės padėti, o ne trukdyti.
Linkiu smagių ir saugių akimirkų kalnuose 😉
Arūnas Kamandulis
P.S. jei patiko ir radai kažką vertingo – parodyk meilę – LIKE and SHARE.
P.P.S. jei liko neatsakytų klausimų ar turi pastabų – komentuok.