Labai aiškiai išsiskyrė “tikri” rėmėjai ir “darbiniai” rėmėjai.
Tikri, davė įvairiai, nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių ar net keliolikos tūkstančių vertės paslaugą ir už tai nieko labai nereikalavo (logotipai/ paminėjimai/ išvis nieko/ foto atminimui).
Iš esmės, jie tai darė ne iš išskaičiavimų, o dėl to, kad susižavėjo mumis/projektu ir norėjo prisidėti. Dalis buvo draugų, pažįstamų įtakoj esančios firmos, bet dalis ir atsitiktinės įmonės iš krūvos tų į kurias kreipėmės.
“Darbiniais” vadinu tuos kuriems už rėmimą reikia realiai atidirbti. Jie skaičiuoja ką duoda ir ką už tai gaus, nors pirmas žingsnis vistiek yra užkabinti projektu.
Kreipdamiesi į potencialius rėmėjus mes patys pateikdavom pasiūlymus, kaip galėtume atsidėkoti už rėmimą, “darbiniai” dažniausiai prigalvoja ir savo variantų, prašymų niuansų.
Reikalas su jais tas, kad gali labai lengvai nutikt taip, kad tavo įsipareigojimai pataps vertingesni nei tai, ką gauni. Gali išeiti taip, kad dirbsi prieš/per/po kelione, kad kažką gautum “nemokamai”. Kartais atrodo, kad geriau jau užsidirbt pinigus tikrajame darbe ir juos išleisti, nei atidirbinėti per atostogas tvarkant foto/video, rašant tekstus, rūpinantis, kad viskas būtų publikuojama ir t.t. Aš žaviuosi, kaip dirba
Be Sienų chebrytė – patikėkit, tai rimtas darbas!
Labai geras tokių įsipareigojimų bonusas yra tas, kad visa media sutvarkyta ir tekstukų prisiminimui yra, o šiaip po kelionių grįžus retai, kada apsiimam viską susitvarkyt..
Tikrasis rėmėjas yra tikra palaima, bet kad tokį užkabintum turi:
- būti paruošęs afigieną projektą ir mokėti jį puikiai pristatyti
- sužavėti pats, kaip žmogus/komanda
- sugebėti prieiti prie sprendžiančio žmogaus. Tam dažnai reikia sužavėti dar kelis žemesnio lygio darbuotojus.
Darbiniai rėmėjai irgi yra geras dalykas, tinkamai sušnekėjus gali gauti daug reikalingų daiktų ir paslaugų gerokai pigiau ar barteriu.
Nežinau kaip iš anksto atskirti, pas kurio tipo rėmėją pataikei.
Ką męs gavom.
- Gryni pinigai. Iš kelių įmonių gavom tiesiog litus, nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Visos jos buvo “tikri” rėmėjai ir atirbinėti praktiškai nereikėjo.
- Įranga. Iš MM dalį įrangos gavom, dalį skolinomės su leidimu sutrint į miltus. Už tai pakankamai nemažai įsipareigojom, nors ne viską pavyko įvykdyti, bet šiemet Saulei ir Gedui vėl susitarė.
- Foto/Video. Gavom GoPro ir didelį Canon’ą. GoPro gavom gan lengvai, o su fotiku teko pasikankint, į kelis susitikimus nueit, ir galiausiai išvis paaiškėjo, kad jie pasirašė pagrinde dėl to, kad tas bičas, kuris davė GoPro parekomendavo mus Už fotiką visur dėjom jų vandens ženklą ant foto, ir nuotraukas talpinom jų saite (buvo gan prastas reikalas – negražus ir nepatogus).
- Viešinimas. 15min vieninteliai leido dėti savo reklamą, bet truputi nusivylėm jų operatyvumu. Iš esmės mums jų reikėjo, kad sklistų info, rėmėjams būtų nauda.
- Logistika. Balti Logistika 50kg krovinį nusiuntė ir parsiuntė Vilnius – Buenos Aires. Finansiškai turbūt didžiausia parama, bet ir buvo mažiausiai sunkumų tariantis, ir atidirbt praktiškai nereikėjo. Matyt, Saulė sužavėjo tinkamą žmogų
Iš esmės gavom visko, ko norėjom, pasisekė geriau nei tikėjomės. Gerai pasiruošus galima ir daugiau.
Rėmimo prašymo procesas
Ilgas, varginantis ir sunkus
Daug atsakė NE, pro kelis prasimušėm. Didžiausią darbą padarė Saulė, kuri 5 savaites ties tuo ir dirbo kiauras dienas.
Pasiūlymas. Kiekvienai įmonei paruošdavom asmeniškai paruoštą pasiūlymą su keliais variantais apie tai, ko mes iš jų norėtume ir ką galėtume patys pasiūlyt. Trumpai pristatėm projektą, o po to trys skirtingo dydžio pasiūlymai.
Skambučiai. Skambindavo ir siųsdavo pasiūlymą praktiškai lygiagrečiai. Paskambinus iškart prašydavo susitikt.
Susitikimai. susitikus vykdavo svarbiausia dalis – t.y. sužavėt projektu ir asmenybe (Saulė buvo tam idealus žmogus). kartais pavykdavo praeit kelis lygius, per kelis susitikimus, tik tam kad aukščiausia valdžia atmestų pasiūlymą. Bet mes supratom, kad čia skaičių žaidimas ir nenuleidom rankų – bandėm bandėm bandėm
Derybos. Po pirminių susitikimų visiems reikdavo pagalvoti ir tada prasidėdavo derybos. Pamąstę visi dažniausiai atvėsdavo ir derantis matydavosi, kad galim ir nieko nepešti. Tais atvejais, kai mes ką nors rimčiau įsipareigodavom, stengdavomės nesutikt su paprasčiausiu ir pigiausiu variantu (gauti tai, ko mums iš tiesų reikia).
Sutartys. Praktiškai su visais pasirašinėjom rėmimo sutartis, kur aiškiai surašydavom kas ką įsipareigojam. Taip ir jiems kažkokios mokesčių lengvatos atsirasdavo. Niuansas, kad iš klubo išimt grynus pinigus kiek sunkiau nei iš kišenės..
Atidirbimas. Stengėmės vykdyt įsipareigojimus, nors ne viskas pavykdavo laiku, bet galvos niekas nerovė. Palaikydavom kontaktą su rėmėjais.
Laimė ir džiaugsmas. Po kelionės visiems įteikėm simbolines dovanėles, pakvietėm asmeniškai į pristatymus VIP teisėmis. Gražiai ir garsiai padėkojom. Darėm susitikimus, kad aptart viską, paklaust kaip vertina projektą PO. Stengiamės palaikyt gerus ryšius, kad vėliau būtų lengviau. Daugelis tai įvertino, dėkojo ir džiaugėsi, kvietė kreiptis, kai ruošim naują projektą.
Nors rėmėjai prisidėjo skirtingai, jų neskirstėm. Iš esmės darėm tai, ką buvom sutarę su kiekvienu, o jei darydavom kažką papildomai – malonią smulkmeną – tai jau visiem lygiai.
Pagrindinis trūkumas, kurį pastebiu kitų rėmimo prašymuose – trūksta aiškumo. Tie kurie gali suteikti paramą, dažniausiai yra užsiėmę žmonės ir nei nori, nei turi laiko gilintis į nekonkrečius pasiūlymus. Mažiausia tikimybė kažką gauti, jei nuo pat pradžių verti rėmėją galvoti, ką jis galėtų gauti ar duoti. Konkretus pasiūlymas parodo, kiek darbo įdėjai ruošdamasis ir leidžia ramiai pasidomėti pačia idėja, o ne atidėti į “reikia pagalvoti” stalčių, kuris niekada netuštėja..
Atidirbimas
Spaudos konferencijas darėm Sporto Departamente su Algimanto Jucevičiaus pagalba. Didžiausia to nauda tikriausiai buvo, kad parinkdavo tinkamą datą ir laiką, kai nesidubliuodavom su kitais “sporto” pranešimais. Tai ir susirinkdavo praktiškai iš visų pagrindinių šaltinių.
Visada pasiruošdavom įrangos, kad galėtų pafotkint ir pafilmuot, kabinom virves ant medžių, portaledgą ant stulpo – visaip žaidėm.
Pats pristatymas, gan paprastas. Trumpai ir aiškiai pasakom ką norim pasakyt, įduodam fotkes, spaudos pranešimo tekstą, atsakom į klausimus. Į pirmą konfą kvietėm didelių galvų: LAA prezidentą, Jucevičių, bet nežinau kiek iš to buvo naudos. Nebent tai, kad žmonės iš šono nei kiek nesikuklindami pripasakojo apie mus. Tai skambėjo įspūdingiau, nei kai patys save giriam.
Na ir visad mėginom pasakyt kažką nurauto, kas įstrigtų ir nebūtinai susijusio tiesiogiai su alpinizmu ar kalnais. Pvz. nors Saulei nelabai patiko mano pasakojimai apie “arbatą”, bet žurnalistus tai užkabindavo
Kviesdavom per Sporto Departamentą ir siųsdavom kvietimus visų pagrindinių info priemonių redaktoriams ir sporto/laisvalaikio redaktoriams, po to atsirado ir asmeninių kontaktų su žurnalistais.
Spaudos pranešimai
Mes kas 3-4 savaites siųsdavom spaudos pranešimus visiems žurnalistų kontaktams. Iš esmės parašydavom visą grąžų straipsnį, pridėdavom nuorodą į kur nors patalpintas. Tai beveik visada daugelis tiesiog sumesdavo mūsų tekstą ir fotkes, kartais pridėdavo savo pirmą pastraipą. Vienintelė nesėkmė, kai nusiuntėm tarp Kalėdų ir Naujųjų, tada gal tik vienas ar du straipsniai pasirodė…
Iš esmės, tai mūsų straipsniai, kuriuos dėdavo, kaip naujienas.
15min.lt mes turėjom panašų
puslapiuką, kaip
Grenlandijos ekspedicija, su savo reklaminių logų eilute ir savo rašytus straipsnius kėlėm. Viskas kaip ir normaliai, kaip buvom sutarę, tik kartais labai užlagindavo redaktorius, kol įkeldavo mūsų atsiųstus tekstus, kartais reikdavo po kelis kart primint, paspaust. Dabar
Be Sienų ir tragiška
Nanga Parbat ekspedicija – šia prasme geresni pavyzdžiai.
Tinklapis nepasiteisino. Reikia labai apmąstyt koncepcija ir ką nori juo pasiekt. Pas mus viskas dubliavosi ir nebuvo ko ten žiūrėt. Galima daryti arba gerokai paprastesnį informacinį su pagrindine info. Arba kažkokį blog’o tipo, kuris būtų pagrindinis info centras, ir fotkės ir spec. asmeniškesni, neformalesni pranešimai keliautų. Klausimas, apie kurį reikia dar daug pamąstyti.
Feisbukas. Neišnaudojom visų galimybių. Dėjom nuorodas ir kartais kokią foto – nuobodu ir per mažai veiksmo. Kadangi info kėlėm į 15min tekstais, tai nebeparašydavom tiesiai į fb. Buvom sutarę nuotraukas talpint į Fotofabriko portalą, taigi beveik netalpinom į fb… Turint internetą vos ne kasdien reiktų kažką postint, kad ir visai nesąmones, kelt nuotraukas, mini video… Žodžiu feisbukas yra veiksmo vieta, o mes naudojomės vos ne kaip naujienlaiškiu. Reikia daug pastangų kasdien kažką įdomaus įkelt, bet tai vienintelis šansas išnaudot fb ir neužmušt nuoboduliu visų.
Gyvi pristatymai PO.
Darėm du pristatymus Vilniuje: alpinistams ir visiems ir vieną Kaune. Surinkom kelis šimtus žmonių, pakvietėm rėmėjus, draugus ir šiaip susidomėjusius. Nerealus patyrimas ir kaifas pasakoti apie savo nuotykius susidomėjusiems žmonėms. Puiki proga neformaliai padėkoti rėmėjams ir dar kartą su jais pabendrauti.
Prisidėkit!
Būtų labai smagu šį tekstą papildyti jūsų patirtimi ir žiniomis – komentuokit, rašykit, diskutuokim.